Vertimas © „Baþnyèios þinios“, 2011, Nr. 17.

Roch Kereszty O. Cist.*

Malda kunigo gyvenime

1. Áðventintojo kunigo paðaukimas

Norint nusakyti maldos vaidmená katalikø kunigo gyvenime, pirma prisimintinas jo nepakartojamas paðaukimas. Kitaip negu pagoniø religijø ir net Senojo Testamento kunigai, katalikø kunigas nëra tikras kunigas. Naujajame Testamente vienintelis kunigas yra Jëzus Kristus. Negana to, Jëzus yra ne tik kunigas, bet ir karalius bei pranaðas. Kunigas tik dalyvauja ðiose trijose Kristaus tarnybose. Galiausiai turime patikslinti, kad èia kalbësime tik apie tarnaujamàjà kunigystæ, kuriai tenka uþduotis aktualizuoti visø Baþnyèios nariø karaliðkàjà ir pranaðiðkàjà kunigystæ. Lygiai kaip Jëzaus Kristaus misija, áðventintojo kunigo vaidmuo apibrëþiamas ðia triguba tarnyba. Tai nei darbas, nei ðventoji funkcija. Nors kiekvienam kunigui – kone kasdien – prireikia kuriam laikui atsitraukti nuo kunigiðkosios veiklos, kad atsikvëptø ar atgautø jëgas, jis niekada negali paatostogauti nuo savo kunigystës, lygiai taip, kaip ir atsisakyti savo tapatybës. Katalikai þino, kad net laicizuotas kunigas iðlieka kunigas „ontologiðkai“ ir gali bûti iðganytas tik kaip iðtikimas ar atgailaujantis kunigas.

Šv. Paulius ðá kunigiðkàjá paðaukimà sutraukia á vienà sakiná aiðkindamas Dievo jam suteiktà malonæ „bûti pagonims Jëzaus Kristaus tarnu (leitourgos) ir kaip kunigui (hierourgounta) skleisti Dievo Evangelijà, kad pagonys taptø priimtina atnaða (prosphora), Šventosios Dvasios paðventinta“ (Rom 15, 16) (1). Visø krikðèioniø kunigystë yra aukoti „savo kûnus kaip gyvà, ðventà, Dievui patinkanèià aukà, kaip dvasiná Dievo garbinimà“ (Rom 12, 1). Kita vertus, Paulius ir tam tikru bûdu kiekvienas áðventintasis kunigas paðaukti aktualizuoti ðá krikðèioniø savæs aukojimà, ðá jø dvasiná garbinimà surenkant juos á vienà kûnà (ganymas), kurstant jø tikëjimà Evangelijos þodþiu (pranaðo tarnyba) ir jø savæs aukojimà suvienijant su vienatine tobula Kristaus auka (kunigystë grieþtàja ðio þodþio prasme: sakramentinë tarnyba).

Net ið tokiø paprastø metmenø pasidaro aiðku, kaip dirbtina yra viena su kitu suprieðinti du ðiuolaikinius besivarþanèius kunigo idealus – „gyvenimà ðvenèiantá kunigà“ ir „sakramentus ðvenèiantá kunigà“. Áðventintasis kunigas patraukia ir priima þmones ið pasaulio, ávesdina juos á sakramentus, pirmiausia Eucharistijos sakramentà. Taèiau bet kuris vaisingas Eucharistijos ðventimas iðsiunèia mus á pasaulá, pasak ðv. Jono Auksaburnio, „mylëti Vieðpatá ir jam tarnauti kaip ugnimi alsuojanèius liûtus“. Eucharistija yra Dievo mylëjimo ir tarnavimo Dievui þmonëse paèia Kristaus meile ðaltinis. Kunigas, trokðtantis ðvæsti vien gyvenimà, pasiners á iliuzinæ „geros savijautos“ rutinà ar vien á socialinæ tarnystæ, kuri ið tikrøjø turëtø bûti tik jo darbo dalis. Kunigo socialinæ veiklà, tiesà sakant, daþnai profesionaliau atlieka kompetentingas pasaulietis. Kita vertus, kunigas, trokðtantis apsiriboti vien sakramentine tarnyba, ignoruoja dinamikà ðventimø sakramentinës malonës, suteiktos jam, kad jis savo pavyzdþiu, mokymu ir darbais ákvëptø jam patikëtus tikinèiuosius aukoti Eucharistijoje savo kûnus, savo valià ir darbus taip, kad tai veiktø bei formuotø jø kasdiená gyvenimà.

2. Atsakas á paðaukimà

Kitaip negu Senojo Testamento kunigystë, kurià paveldëdavo Aarono namø sûnûs, Naujojo Testamento pranaðus-kunigus, lygiai kaip pranaðus Senajame Testamente, individualiai pasirenka ir asmeniðkai paðaukia Dievas. Paulius savo paðaukimà apaðtalauti nusako Jeremijo paðaukimo pranaðauti þodþiais: Dievas pasirinkæs já dar esantá motinos ásèiose ir paðaukæs savo malone (2). Nepaisant to, kaip paðaukimas pasiekia asmená – per kunigà, tëvus ar draugus, – jis visada prasismelks iki giliausiø jo sielos gelmiø ir sàmonëje iðnirs kaip klausimas, troðkimas, gàsdinanti naðta, saldi svajonë ar net kaip nepajudinamas tikrumas. Jau ðiuo momentu tas, kuris suvokë paðaukimà, turëtø atsiliepti malda. Jei jis paðaukimà ignoruos ir mëgins nutildyti mesdamasis á kurtinantá pasilinksminimø triukðmà ar ásirausdamas á darbà, Dievas vis dar gali nepalikti jo ramybëje, kaip Jonos, taèiau po kurio laiko liausis vaikæsis. Net garsiai protestuoti prieð Dievà yra geriau negu ignoruoti kvietimà. Kai imsi galynëtis su Dievu, vardysi visas akivaizdþias prieþastis, kodël neturëtum tapti kunigu ar vienuoliu, Dievas tau prieðinsis ir tu turëtum leisti jam áveikti tavo pasiprieðinimà. Klastingiausias bûdas prieðintis Dievui yra tikint, jog nuoðirdþiai trokðti paklusti jo valiai, kad ir kokia ji bûtø, primygtinai reikalauti „aiðkaus ir nedviprasmiðko“ paðaukimo. Taip Dievui primeni Pauliaus paðaukimà: pastaràjá ant þemës partrenkë akinanti ðviesa. Taèiau Dievas retai klauso þmogaus ágeidþiø ir kone visada nustebina. Elijui Dievas kalba ðvelniame vëjyje, o mûsø geismø garsus triukðmas labai daþnai padaro mus kurèius jo ðvelniam ðnabþdesiui.

Atsiliepæ á paðaukimà, turime skaitytis su galimybe, kad suklydome. Bet tai niekada nepaaiðkës, jei neiðsiugdysime áproèio reguliariai melstis, áskaitant daþnà ar net kasdiená dalyvavimà Eucharistijoje, iðpaþintá ir dvasiná skaitymà. Taip pat labai svarbu pasirinkti gerà dvasiná vadovà. Mûsø maldø kokybë ðiame parengiamajame etape smarkiai paveiks mûsø vëlesná kunigiðkàjá gyvenimà ir kunigiðkàjà veiklà. Jau ðià akimirkà Dievas mato mus susijusius su visais, kurie vëliau bus patikëti mûsø globai. Grumtynës su pagundomis ir didþiadvasiðkas atsiþadëjimas visko, kas gali trukdyti mûsø paðaukimui, turës poveiká daugeliui kitø þmoniø. Niekada nekovojame vien dël savæs ir niekada nekovojame vieni. Mums savo maldomis padeda mûsø Mergelë Motina Marija ir ðventieji, kuriø ðaukiamës.

Tikrojo paðaukimo istorija visada vëliau ar anksèiau turi „liepto galo“ patirtá. Tai suvokimas, kad tiesiog neástengiu gyventi pagal savo paðaukimà, kad man tai visiðkai neámanoma. Mozë negali eiti pas faraonà, nes nëra iðkalbus, Jeremijas skundþiasi, kad jaunas ir nemoka kalbëti, Izaijas yra iðtiktas mirtinos baimës dël savo nuodëmiø, Paulius dejuoja turás dyglá kûne. Petras nori palikti Jëzø, nes stebuklingas þuvø laimikis atskleidþia jam dieviðkàjá Jëzaus ðventumà. Šv. Ignacas Lojola Manresos oloje jauèia pagundà nusiþudyti dël savo nuodëmiø. Tokios kone nevilties akimirkos pagal Dievo apvaizdos sumanymà tampa malonës akimirkomis, naujo etapo kelyje á tarnybà pradþia. Atkakliai melsdamiesi, kartu su ðv. Pauliumi atrasime, kad „man gana Dievo malonës“ ir net galime girtis „silpnumais, kad Kristaus galybë apsigyventø“ mumyse (plg. 2 Kor 12, 7–9).

3. Asmeninë malda

Norint iðsiugdyti tinkamà nuostatà prieð kunigo ðventimus ir po jø, esmingai svarbu suvokti savo visiðkà nevertumà ir Dievo atleidþiamosios bei perkeièiamosios malonës visagalybæ. Jei mûsø maldos gyvenimas neþengia koja kojon su tai, kas vyksta, vargiai pavyks iðvengti kurios nors ið dviejø pagundø spàstø. Viena ið jø yra toks susitapatinimas su kunigystës kilnumu, jog pradedame manyti, kad alter Christus iðties esame savo menku nuodëmingu asmeniu ir todël ið þmoniø reikalaujame paèiam Kristui prideramos pagarbos. Šv. Bernardas tokius dvasininkas lygina su kvailu arkliu, kuris mano, jog prelatui ant jo nugaros rodoma pagarba ið tikrøjø skirta jam. Deja, vengdami ðios pagundos, daugelis gerø norø kupinø dvasininkø po Vatikano II Susirinkimo, regis, ápuolë á prieðingà pagundà. Jie uoliai stengësi atsikratyti bet kokios kunigystei bûdingos „mistikos“, nes Lumen gentium iðkilmingai paskelbta, kad visi pakrikðtyti krikðèionys turi vienodà krikðèioniðkàjá kilnumà. Todël savo kunigystæ susiaurino iki tam tikrø (laikinø) funkcijø atlikimo ir, vos uþbaigæ sakramentines apeigas, nuolankiai ir patenkinti pranykdavo krikðèioniø bendruomenëje, kurioje, jø akimis, turëjo vis labiau ásitvirtinti savivalda. Dël tokio klaidingo supratimo posusirinkiminë Baþnyèia kai kur labai priartëjo prie demokratinio protestantø Baþnyèios susirinkimo.

Katalikiðka tiesa apie kunigystæ prieðinga abiem nukrypimams. Paulius primygtinai tvirtina: „Mes ne save paèius skelbiame, bet Kristø Jëzø kaip Vieðpatá, save telaikydami tarnais dël Jëzaus“ (2 Kor 4, 5). Mûsø kilnumà sudaro dvejopas tarnavimas – tarnavimas Kristui ir tarnavimas krikðèioniø tautai. Paulius iðdidþiai skelbiasi esàs „doulos Iesou Christou – Jëzaus Kristaus tarnu, arba vergu“. Tad Jëzui Kristui atstovaujame tiek, kiek tampame jo tarnais. Turime iðsiugdyti beribæ pagarbà savo kunigystës charizmai, taèiau sykiu suvokti, kad ðá brangø lobá neðiojame trapiuose moliniuose induose ir jo negalime savintis bei laikyti vien sau. Vienas ðventas dvasinis vadovas kartà davë toká naudingà patarimà: „Kasdien turi klauptis prieð savo kunigystæ.“

Jei jau kandidatas á kunigus melsdamasis turëtø laikyti save susijusiu su visais savo bûsimais tikinèiaisiais, juo labiau tai galioja áðventintam kunigui! Skaitydami ðv. Pauliaus laiðkø pradþias, regime, kad jis nuolatos maldoje atmena savo „vaikus“. Visada dëkoja Dievui uþ jø gautas malones ir nenuilstamai meldþiasi, kad jie darytø paþangà ir iðtvertø iki galo. Jis visa tai daro, nes ilgisi jø splanchnois Christou Iesou, Jëzaus Kristaus vidumi ar ðirdimi, ar nuoðirdumu (Fil 1, 8). Kadangi pats Jëzus meldësi, kad jo mokiniai dalytøsi ta meile, kuria Tëvas myli Jëzø ir Jëzus myli mokinius, mes ne tik galime, bet ir privalome praðyti ðios malonës. Tai nëra áþûlu, prieðingai, jei to nedrástume praðyti Dievo, tai rodytø tikëjimo stygiø. Dievas suteiks mums malonæ mylëti savo þmones Jëzaus Kristaus meile ir ðirdimi, jei tik mes negeisime jos „pasisavinti“, kildindami ðià meilæ ið savo pastangø.

Jei tikrai mylësime Jëzaus meile, mûsø ðirdis taps pakankamai plati, kad apglëbtø visus, kuriuos Dievas patiki mûsø globai. Pasak Pauliaus, „mûsø ðirdis jums erdvi tapo“ (2 Kor 6, 11). Tai reiðkia, kad mums patikëti þmonës kvieèiami áþengti á mûsø ðirdis ir surasti jose dëmesá, atjautà, pagalbà ir apsaugà. Jei kuriam nors mums patikëtajam esame abejingi ar jauèiame antipatijà, turime praðyti, kad Dievas perkeistø mûsø ðirdá, o kol tai ávyks, tà asmená mylëti bent savo veiksmais.

4. Valandø liturgija ir Eucharistija

Kiekvienam kunigui privalu kasdien bendrai ar privaèiai recituoti Valandø liturgijà. Tai reikalauja dar platesnës meilës bei dëmesio, nes Baþnyèia kartu su Kristumi meldþiasi uþ visà þmonijà. Didþiausià Valandø liturgijos dalá sudaro psalmës, apimanèios plaèiausià þmogaus emocijø skalæ: jomis reiðkiamas nuolankus garbinimas, dþiugus garbinimas, aðtri kaltë, mirtina baimë, pasitikëjimo kupinas ar desperatiðkas pagalbos ðauksmas, dþiugesio sklidina padëka uþ iðgelbëjimà ið nuodëmës, ligos ir mirties. Kadangi Jëzus atëjo susitapatinti su kiekvienu visø laikø þmogumi, jis psalmes perëmë kaip savo maldà ir á jas ádëjo, apvalytas bei iðaukðtintas, visas þmonijos intencijas. Recituodamas Valandø liturgijà kunigas ir vienuolis ðiai visuotinës Baþnyèios maldai suteikia balsà (3). Akivaizdu, jog tà akimirkà, kai meldþiamës, negalime pajusti kiekvienai psalmei bûdingos emocijos, taèiau valingai galime aprëpti visas jose reiðkiamas intencijas.

Kadangi oficialioji Baþnyèios malda krypsta á Eucharistijà ir ið jos kyla, Eucharistijos ðventimas irgi turëtø tapti kunigo asmeninës maldos gyvenimo centru. Atnaðaudami duonà ir vynà, turime intencijà atnaðauti Baþnyèià, to atnaðavimo dalyvius ir tuos, kurie nuoðirdþiai ieðko Dievo, taip pat visà þmogaus darbà ir visà materialià visatà. Tëvas neatmeta nei mûsø materialiø atnaðø, nei jomis reiðkiamø intencijø. Prieðingai, jis rimtai traktuoja mûsø troðkimà (ákvëptà jo malonës) aukoti jam patinkanèià ir tobulà atpirkimo, padëkos ir garbinimo aukà. Kaip duonos ir vyno dovanos perkeièiamos á paaukotà ir prisikëlusià jo Sûnaus þmogystæ, taip ir mûsø atnaðos – savæs, mûsø darbo ir visos kûrinijos – suvienytinos su Sûnaus tobulu savæs atidavimu ir perkeistinos á tai.

Daþnai uþmirðtame, kad Eucharistijos ðerdis yra ne mûsø paèiø dovana, bet paties Kristaus auka. Ir jei kenèiame dël negebëjimo persiimti Kristaus asmeninëmis nuostatomis jo aukoje, visada pagalbos galime papraðyti Marijos. Kupina malonës, ji vienintelë pilnatviðkai priëmë ir atnaðavo savo Sûnaus aukà tada, kai angelui apreiðkus iðtarë „taip“, ir ypaè tà akimirkà, kai stovëjo kryþiaus papëdëje. Dovanota kaip motina malonës plotme, ji visada pasirengusi padëti mums ðvæsti Eucharistijà.

5. Meditacija

Neplëtojant asmeninës maldos gyvenimo, Eucharistijos ðventimas ir Valandø liturgijos recitavimas lengvai gali virsti mechanine rutina ar daugiø daugiausiai varginanèia pareiga. Norint, kad dvasinis gyvenimas augtø, bûtina kokia nors kasdienë meditacija, per kurià, uþuot vien kalbëjæ Dievui, pradëtume jo klausytis. Yra daug skirtingø sëkmingos meditacijos formø. Kiekvienas galite pasirinkti jums tinkamiausià. Èia norëèiau pateikti tik kelias bendras gaires.

Meditacija siekiama ugdyti imlumà Dievo artumui. Nors didþiausià laiko dalá to nejauèiame, tikëjimas mus moko, kad Jis visada yra arti: net þvirblis nenukrenta ant þemës be jo þinios ir valios. Jis nuolatos siunèia mums „koduotus praneðimus“ – ne þemæ sudrebinanèiais nepaprastais ásikiðimais, bet per normalià ávykiø tëkmæ. Taèiau tik imli ðirdis gali iðkoduoti ðifrà. Pasak Martino Buberio, „visa, kas vyksta, net paprasta ávykiø tëkmë, yra man skirtas kvietimas. Tikras tikëjimas prasideda tada, kai suvokiu, kad visame, kas vyksta, glûdi þinia man… Staiga suvokiu, kad kaþkas á mane kreipiasi.“

Krikðèioniðkosios meditacijos iðankstinë sàlyga yra ásitikinimas, kad Dievas mano gyvenime daro „didþius darbus“, panaðius á padarytus Izraelio, Jëzaus ir Baþnyèios istorijoje. Tai, kà Kristus kadaise padarë regimai, jis kasdien tai dvasiðkai daro tikinèiojo gyvenime. Jei bûsime tuo ásitikinæ, Biblijà skaitysime ne tik kaip informacijos ðaltiná, bet ir kaip dabar ir èia mums sakomà Dievo þodá. Tas Þodis ðiandien toks pat visagalis, koks buvo ir vakar. Jei tikime, tas Þodis mus prikels ið numirusiø, atkurs regëjimà, iðtiesins mûsø paralyþiuotas galûnes, kad galëtume vaikðèioti jo keliais.

Meditacijos procesas

a) Svarbiausias pasirengimas yra buvimas su savimi. Neturëtume mëginti pabëgti nuo savæs prisipumpuodami pakiliø religiniø emocijø. Dievas mûsø laukia mûsø paèiø tikrojoje, ne kokioje nors ásivaizduojamoje idealioje savastyje. Turime pripaþinti savo skurdumà – visus tuos jausmus, piktumus, pavydus ir geismus, kuriø gëdijamës, bet kurie yra mûsø dalis. Dievas girdi tik sàþiningà maldà, ðauksmà ið mûsø vargo gelmiø.

b) Suëjæ á sàlytá su savo paèiø savastimi, savo ðirdyse suþadinsime tylà ir alká. Èia gali bûti naudingas pasakojimas apie vienà dykumos tëvà.

Vienà dienà jaunas vyras atëjo pas senyvo amþiaus dvasios tëvà ir jo papraðë: „Tëve, pamokyk mane, kaip surasti Dievà.“ Senolis neatsakë, bet pasuko prie netolimos upës. Nustebæs jaunuolis tylëdamas nusekë paskui. Jiems atëjus prie upës kraðto, senasis atsiskyrëlis paèiupo jaunàjá vyrà, panardino ir palaikë po vandeniu, kol tas kone prigërë. „Ko labiausiai troðkai, kai buvai po vandeniu?“ – pasiteiravo atsiskyrëlis, leidæs vyrui atgauti kvapà. „Oro, þinoma“, – atsakë tas. „Jei Dievo trokði taip aistringai, kaip geidei oro bûdamas po vandeniu, tai Já surasi“, – baigdamas pasakë senolis.

Jei taip trokðtame Dievo, turëtume bûti tikri: mûsø juntamas jo troðkimas patikimai rodo, kad jis nori bûti mûsø surastas. Negalëtume jo trokðti, jei jo malonë mumyse jau neveiktø.

c) Kitas þingsnis yra paskaityti iðtraukà ið Biblijos (ar ið geros dvasinës knygos), lëtai ir ramiai, apmàstant, kone skonëjantis kiekvienu þodþiu. Taip pat galima ásivaizduoti kokià nors scenà ið Jëzaus gyvenimo ir susitapatinti su vienu ið veikëjø: nelygu kintantys poreikiai, kartais esu mokinys, kurá Jëzus padràsina ar papeikia, nuodëminga moteris, kuriai jis taria: „Nesmerkiu tavæs. Eik ir daugiau nebenusidëk“, ar teisuoliðkumo kupinas fariziejus, kurá Jëzus stengiasi iðjudinti ið pasitenkinimo savimi. Leiskime Jëzaus þodþiams ásismelkti, paveikti mûsø protà ir ðirdá. Kartais iðkart atrasime, ko mums reikia. Kartais turësime paskaityti ilgiau, kol tam tikri þodþiai atrodys tinkami mûsø situacijai.

d) Tada paklauskime: „Vieðpatie, ko nori, kad padaryèiau?“ Pavyzdþiui, jei apmàstau Jëzaus þodþius: „Palaiminti taikdariai“, turëèiau iðtirti, kas neleidþia man bûti ramiam; kokia yra mano nerimo prieþastis; kokiose situacijose mano ramybë galëtø paveikti kitus? Paskui turëèiau klausti, kokia yra Jëzaus ramybës paslaptis, kuo ji skiriasi nuo ðio pasaulio ramybës? Kaip tai suderinti su vargais ir kanèia? Kupinas tikëjimo praðau, kad Jëzus duotø man savo ramybës, þinodamas, jog jis man ákvëpë tà praðymà, kad já galëtø ir patenkinti.

e) Galiausiai padëkokime Dievui uþ tai, kà gavome, – net jei jauèiame, kad negavome nieko. Svarbu kasdien medituoti maþdaug 20–30 minuèiø nepriklausomai nuo to, kokios esame nuotaikos. Tik vëliau ásitikinsime, jog tai buvo verta daryti. Net jei mûsø ðirdis ir protas medituojant liks tuðti ir sausi, vis dëlto galime tapti imlesni Dievo signalams dienos tëkmëje. Tai reiðkia, kad grieþtà kritikà, nuoðirdþià ðypsenà ar graþø saulëlydá suvoksime kaip Dievo asmeninæ dovanà mums. Dievas iðlieka visiðkai nenuspëjamas: imasi iniciatyvos, kai panori. Taèiau be kasdieniø asmeniniø pastangø laikyti ausis atviras galime nepajëgti iðgirsti tada, kai jis nuspræs prabilti.

Kada medituoti?

Tai priklauso nuo individualiø poreikiø. Kai kuriems geriausias metas – ankstyvas rytas, kol dienos darbai ir pareigos neiðsunkë visø jëgø. Kitiems ankstø metà sunku prasitrinti akis ir iðjudinti protà. Tokiems idealiausias laikas bûtø vakaras, kai jie vieni ir nusiraminæ, bet dar nenori miego. Geriausia bûtø meditacijos laikà paskirstyti tarp ryto ir vakaro. Galime tekstà kartà perskaityti vakare ir prieð uþmigdami já ramiai apmàstyti. O rytà pabudæ gráþti prie jo. Po tokio sàmoningo ir pasàmoninio pasirengimo Raðto þodþiai ásismelks veiksmingiau negu greitai perskaityti ryte.

Meditacijos medþiaga

Dievo þodis, teikiantis ðviesà ir gyvybæ, yra Biblija. Todël Biblija turëtø bûti mûsø svarbiausias dvasinis skaitinys, prie kurio turëtume nuolatos gráþti. Taèiau kartais Biblijos þodþiams gyvai prabilti ir veiksmingiau negu skaitant vien Biblijà á mus kreiptis padeda kitos knygos apie dvasingumà ar ðventøjø gyvenimus. Kartkartëmis, kai neturime konkretaus klausimo ar problemos, galime tiesiog pasinaudoti tos dienos Miðiø skaitiniais ar per ilgesná laikà iðtisai perskaityti vienà ið Biblijos knygø, pasirinkdami po iðtraukà kiekvienà dienà. Bet iðkilus problemai ar klausimui (kà reiðkia krizë, kurià tenka iðgyventi, ar kaip galëèiau geriau melstis?), pamëginsiu susirasti tas Biblijos iðtraukas, kurios þadëtø atsakymà á mano klausimà. Kai kurie Biblijos leidimai, kaip antai Jeruzalës Biblija, turi teminæ rodyklæ, galinèià padëti surasti ieðkomus tekstus.

6. Koncentruojamoji malda (Centering prayer)?

Mûsø laikais iðsiplëtus dialogui su induistinëmis ir budistinëmis meditacijos formomis, katalikybëje iðsirutuliojo srovë, vaizduotës ir diskursinio màstymo veiklà laikanti tinkama tik pradedantiesiems. Tiems, kuriems atrodë, jog tie metodai jiems netinka, siûlyta iðtuðtinti dvasià nuo vaizdø bei sàvokø ir tyliu bei lëtu kokio nors þodþio kartojimu pasirengti panirti á gilesná sàmonës lygmená, á „koncentruojamàjà maldà“, kur jie atrasià jø sielose esantá Dievà. Trapistø tëvai Thomas Keatingas ir Basilas Penningtonas (4), taip pat benediktinas Johnas Mainas (5) mano, kad tokia nediskursinë malda gerai paliudyta patristikos amþiuje ir ispanø didþiøjø mistikø Teresës Avilietës ir Kryþiaus Jono mokymuose. „Koncentruojamosios maldos“ gynëjai katalikø stovykloje labai aiðkiai pabrëþia, kad dvasios iðtuðtinimo technika, lëtai ir tyliai kartojant trumpà þodá, „mantrà“, kaip antai „meilë“ ar „Jëzus“, ar „marana-tha“, savaime nepagimdo mistinio potyrio, bet veikiau parengia Dievo malonei. Protingai paneigti koncentruojamosios maldos teigiamø padariniø kai kuriems þmonëms neámanoma. Vis dëlto ðv. Teresë ir ðv. Kryþiaus Jonas primygtinai tikina, kad „tylos malda“ (kurià minëtasis sàjûdis sako norás atgaivinti) Dievo þmonëms dovanojama Dievo ir vien Dievo nustatytu laiku. Todël panirimo á nediskursinæ sàmonæ technika gali nesunkiai virsti mëginimu manipuliuoti Dievo meilës kupino artumo gilesniu suvokimu. Taèiau Dievas á manipuliacijas neatsako, todël tokie medituotojai gali bûti pagauti savo paèiø sàmonës gelmës, á kurià pasitraukia ieðkodami nedrumsèiamos ramybës.

Nesu pakankamai iðstudijavæs koncentruojamosios maldos, kad galëèiau jà tinkamai ávertinti. Tai, kà þinau, galiu iðreikðti tik sàlygiðkai. Bibliniai atpaþinimo kriterijai aiðkûs: jei dvasinës pratybos duoda gerø vaisiø, Dvasios vaisiø (meilës, nuolankumo, dþiaugsmo, taikos, kantrybës, malonumo, gerumo, iðtikimybës, romumo, susivaldymo: Gal 5, 22–23), tai tada Dievo Dvasia tikrai veikia tos sielos maldoje. Taèiau tie, kurie koncentruojamàjà maldà pamilsta taip, kad ima nuvertinti Eucharistijà ir kitas liturgines maldas ar praranda norà apmàstyti Kristaus kaip þmogaus slëpinius – jo gimimà, gyvenimà, kanèià ir prisikëlimà, klysta manydami, jog taip elgtis juos skatina Šventoji Dvasia, o ne jø paèiø sàmonë. Þmogaus siela turi milþiniðkà neregimà potencialà ir jo suaktyvinimas koncentruojamàja malda gali taip pakerëti sielà, kad ji susiþavës savo paèios groþiu ir galia. Bet jei Šventoji Dvasia tikrai veikia tam tikrø þmoniø kontempliacijoje, ðie juo uoliau dalyvaus Eucharistijoje ir Valandø liturgijoje. Tada, veikiami koncentruojamosios maldos, jie labiau trokð persiimti ir skonëtis Biblijos þodþiu, kaip visø laikø didieji kontempliatyvûs ðventieji.

7. Švenèiausiojo Sakramento adoracija

Po trumpo nuosmukio, nulemto Vatikano II Susirinkimo nutarimø klaidingo aiðkinimo, Švenèiausiojo Sakramento adoracija labai atsigavo (6). Visur, kur vël pradëta reikðmingiau praktikuoti, ji davë gausiø vaisiø. Pagilëjo ir ganytojø, ir kaimenës gyvenimas, parapijos bendruomenë tapo maldingesnë ir vieningesnë, pagausëjo paðaukimø á kunigystæ. Prieðtara, kad Švenèiausiojo Sakramento garbinimas yra vëlyva viduramþiø praktika, pakeitusi daþnà Komunijà, ir todël nesveikas reiðkinys, laikytina tuo, kuo ji ir yra, – pavojinga pusine tiesa. Adoracija neturi pakeisti Šventosios Komunijos. Kita vertus, be adoracijos praktikavimo ne ðv. Miðiø metu Eucharistijos ðventimas ir Šventosios Komunijos priëmimas gali lengvai virsti skubia rutina ar degeneruoti á bendruomenës savæs ðventimà (7).

Susirinkimo dokumente apie liturgijà Sacrosanctum concilium iðties neminima Švenèiausiojo Sakramento adoracija ne ðv. Miðiø metu. Taèiau ir Pauliaus VI enciklikoje Mysterium fidei, ir Apeigø kongregacijos Instrukcijoje primygtinai pabrëþiama jos svarba nurodant, kad Eucharistijos garbinimo ne ðv. Miðiø metu „iðtaka ir tikslas“ yra ðv. Miðiø ðventimas (8). Norëdami ávertinti adoracijos reikðmæ, turime pradëti nuo ðio fakto: kol iðlieka empiriniai duonos ir vyno pavidalai, tol Eucharistinis Vieðpats po ðv. Miðiø iðlieka tokio pat bûvio, koks tapo per konsekracijà, – savæs atidavimo Tëvui ir mus maitinanèio maisto bûvio. Jis trokðta likti su mumis tokiu pavidalu, koká visiems laikams nuo dabarties iki istorijos pabaigos ágijo per nukryþiavimà ir áamþino per savo ðlovingà prisikëlimà. Nepertraukiamas Eucharistinio Vieðpaties buvimas mûsø baþnyèiose yra iðkalbingiausia Dievo tapimo „Emanueliu, o tai reiðkia: Dievas su mumis“ forma (9).

Èia galima paprieðtarauti, kad prisikëlæs Kristus jau nuolat yra tuose, kuriuos jis maitina per Šventàjà Komunijà. Dar galima pridurti, kad jis visurbuvis ið prigimties, nes yra Dievas. Taèiau, remiantis Biblija, prisikëlæs Kristus lieka tikras þmogus ir todël savo þmogyste negali bûti visur (10). Jis ið tiesø yra visuose, kurie já tiki ir myli, bet tik tokiu mastu, kokiu jie leidþia jam ten bûti mylëdami ir tikëdami. Bet në vienas krikðèionis nebuvo ir niekada nebus Jëzus Kristus substanciðkai ir visiðkai. Savo nukryþiuota ir prisikëlusia þmogyste jis nuolatos, visiðkai, substanciðkai yra tik maisto (ir gërimo, net jei konsekruotà vynà saugoti ne taip patogu) pavidalu (11).

Kristaus buvimas Eucharistijoje iðpildo ir net pranoksta amþinà þmonijos troðkimà turëti ðioje visatoje ðventà vietà, nuolatinio sàlyèio su Šventybe taðkà. Eucharistija yra tas koncentruotas dieviðkasis buvimas, padarantis apèiuopiamà platesná Dievo buvimà visoje kûrinijoje. Tai taip pat iðpildo ir pranoksta Izraelio troðkimà, kad jame gyventø kabod Yahweh, Dievo ðlovë. Dievo ðlovë nebegali palikti jo eschatologinës Šventyklos nei leisti jo Šventyklai bûti sugriautai, nes jis amþinai gyvena Jëzuje, naujajame Izraelyje.

Þinoma, Jëzus nëra „tabernakulio kalinys“: buvimas ten niekaip nekliudo jam bûti kitose vietose ir darbuotis þmoniø ðirdyse. Jo atëjimas per konsekracijà perkeièia duonà ir vynà, ne já. Sakyti, kad Jëzus gyvena ne tik tabernakulyje, bet ir danguje, klaidinga, nes taip suponuojama, jog dangus yra kita vieta, analogiðka tabernakulio erdvei. Dangus yra Dievo transcendentinë karalija, perskverbianti mûsø pasaulá ir intensyviausiai esanti ten, kur neatskiriamai nuo Tëvo ir Šventosios Dvasios bei savo dieviðkojo angelø bei ðventøjø dvaro savo þmogyste yra prisikëlæs Kristus. Tad veikiau turëtume sakyti, kad tabernakulis yra pats dangus tarp mûsø. Tai slëpiningieji Jokûbo laiptai, sujungiantys dangø ir þemæ. Taèiau tie laiptai yra ne materialus objektas, bet prisikëlusio Kristaus, visus patraukianèio prie savæs, asmuo (Jn 1, 51; 12, 32).

Jëzus iðreiðkë gilià tiesà tardamas: „Að iðkeliauju ir vël gráðiu pas jus“ (Jn 14, 28). Jo gráþimas pas Tëvà, jo transcendentinë ðlovingosios egzistencijos Tëvo deðinëje forma ágalina já pasirinkti naujà imanencijos tarp mûsø pavidalà. Jo iðaukðtinimo vaisius yra naujas nusileidimas, dar þemesnis ir kuklesnis negu pats ásikûnijimas: prisikëlusio Kristaus ðlovë atsiskleidþia per naujà jo nusiþeminimo, tam tikra prasme pranokstanèio nusiþeminimà ant kryþiaus, gelmæ (12). Kad bûtø visiðkai pasiekiamas áþengti á mus ir mus maitinti, jis nusiþemina iki „daiktø“ lygmens, „tampa“ duona ir vynu, kuriø vienintelis tikslas yra maitinti ir dþiuginti þmones. Tad Dievo Sûnus savo dieviðkàjà transcendencijà apreiðkia ne spinduliuojanèiai atsiskirdamas nuo mûsø, bet áveikdamas likusá atstumà ir perskyrà tarp savæs ir savo kûriniø ir tai daro gerbdamas mûsø laisvæ bei apeliuodamas á mûsø meilæ, o ne tramdydamas mus baime.

Gana ironiðka, kad kai kurie katalikø teologai primygtinai tvirtina, jog dël to, kad Kristus Eucharistijoje yra kaip maistas, jis negarbintinas, bet valgytinas. Kaip tik todël, kad jis dël mûsø tapo toks þemas ir nereikðmingas kaip paprastas maistas ir gërimas, jis vertas, kad garbintume já kupini dëkingumo.

Átampa tarp Kristaus kuklios rodymosi formos ir ðlovingos egzistencijos danguje lemia mûsø santyká su juo Eucharistijoje. Bûdami prieðais Kristø Švenèiausiojoje Eucharistijoje, esame prieðais patá dangø: prisikëlusio Kristaus dþiaugsmas padaro mûsø paèiø ir kitø kanèias bei tragedijas pakeliamas, leisdamas ið anksto paragauti galutinio meilës triumfo ir suteikdamas mums áþvalgø bei jëgø paguosti kitus. Didysis Eucharistinio Kristaus garbintojas Afrikos dykumose Charles’is de Foucauld yra pasakæs: „Kaip galiu bûti liûdnas, kai mano mylimasis jau savo Tëvo dþiaugsme?“ Kita vertus, kuklus Kristaus artumo pavidalas raminamai rodo, kad jis geba ir nori mûsø kanèias padaryti savomis bet koká supratimà pranokstanèiu bûdu. Pradedant Pauliumi, troðkusiu savo kûne papildyti, ko dar trûksta Kristaus vargams, Origenu bei Grigaliumi Nazianzieèiu ir baigiant Pascaliu ir mûsø laikais, krikðèioniø mistikai suvokë, jog dþiaugsmo pilnatvë prisikëlusiame Kristuje sugyvena su jo agonija jo nariuose iki pasaulio pabaigos. Tai reiðkia, kad prisikëlæs Kristus nusidriekia á paèià garbintojo bûtá, meldþiasi ir kenèia per já, su juo ir jame. Taip mûsø gyvenimà ir kanèias jis paverèia patinkanèia auka savo Tëvui. Tad tarp garbintojo ir Kristaus vyksta slëpiningi mainai. Kristus mûsø kanèias padaro savomis ir dovanoja mums savo dþiaugsmo dalá. Kunigui, kad geriau suvoktø neátikëtinà ðiø mainø slëpiná, bûtina prieðais Eucharistijà praleisti daugiau laiko adoruojant. Taip bendraudamas su Kristumi, jis iðmoks daug jautriau ðvæsti Eucharistijà kupinas pagarbios baimës ir dþiaugsmo.

8. Uþtariamoji malda

Visose savo maldose kunigas Kristaus akivaizdon stoja kaip atsakantis uþ visus jam patikëtus tikinèiuosius. Pradëdamas ne vienà savo laiðkà, Paulius savo skaitytojams nuolatos dëkoja ir primena savo gilià bendrystæ su jais. Jo þodþiai tinka kunigams ypatingu bûdu: „Jei kenèiame priespaudà, tai jûsø paguodai ir iðganymui; jei esame guodþiami, tai jûsø paguodai, kuri ádiegia jums iðtvermæ pakæsti tokius paèius kentëjimus, kokius mes kenèiame“ (2 Kor 1, 6). Taigi kunigo maldos, net susijusios su jo asmeniðkiausiomis problemomis, veikia jo tikinèiuosius. Kunigui ðvenèiant sakramentus ir sakramentalijas, jo maldos veiksmingumas priklauso ne nuo jo asmeninio ðventumo, bet nuo Jëzaus Kristaus visagalybës ir Baþnyèios tikëjimo. Antra vertus, jo uþtariamosios maldos prieðais Švenèiausiàjá Sakramentà ar ne adoracijos metu priklauso nuo jo asmeninës padëties Vieðpaties atþvilgiu. Taèiau malonë tapti ðventuoju savo þmoniø uþtarëju jo yra gauta per Šventimø sakramentà. Suvokimas, kad Dievas nuo amþiø nusprendë tam tikras malones suteikti tam tikriems þmonëms per jø kunigø uþtarimà, gali labiau paskatinti nenuilstamai melstis dël savo tikinèiøjø. Dievui patinka ganytojo malda uþ savo avis. Jei malda praðant atsivertimo lieka bevaisë, jis turëtø atminti ðv. Jono Vianëjaus vienam ið kunigø pasakytus þodþius: „Daug meldeisi uþ tà vyrà. Bet ar pasninkavai ir praktikavai koká nors apsimarinimà?“ Jei kunigas bendradarbiaus su savo ðventimø malone, jame tikrove taps Origeno alegorija: jis supanaðës su tuo, kà ðvenèia: jo þodþiai, gyvenimas ir asmuo bus maistas jo þmonëms ar veikiau per jo þodþius, gyvenimà ir asmená Kristus maitins tikëjimà ir gyvenimà tø, kuriems kunigas tarnauja.

Pabaiga

Lemtingais Baþnyèios istorijos momentais atsinaujinimas visada prasidëdavo sulig malda, malda þmoniø, visiðkai atsidavusiø Dievui ir leidusiø per save veikti gaivinanèioms Šventosios Dvasios jëgoms. Konstantiniðkajai Baþnyèios ir valstybës sàjungai suprastinus bendràjà krikðèioniðkojo gyvenimo kokybæ, didieji vyskupai ir ðventieji Atanazas, Bazilijus, Grigalius Nazianzietis, Kirilas Aleksandrietis ir Jonas Auksaburnis prieð áðventinami iðmoko melstis tarp atsiskyrëliø ir vienuoliø Egipto ir Maþosios Azijos dykumose. Barbarø invazijø laikotarpiu galingiausias evangelizacinis impulsas kilo ið Subjako olos, kur daugelá metø á maldà buvo paniræs ðv. Benediktas Nursietis. Jo vienuoliai kunigai ir vyskupai ateinanèiais amþiais sukrikðèionino Europos barbarø gentis. Bernardas Klervietis kaip tik meldësi vienoje Burgundijos pakelës koplyèioje, kai galutinai apsisprendë stoti á naujà Cisterciumo vienuolynà, ið kur XII a. á Baþnyèià ëmë skverbtis ir jà gaivinti atnaujintoji vienuolystë. Gráþti prie evangelinio neturto ir artimo meilës XIII a. ákvëpë þodþiai, Pranciðkaus iðgirsti meldþiantis irstanèioje senoje Šv. Damijono koplyèioje Asyþiuje: „Pranciðkau, mano baþnyèia sugriuvusi. Atstatyk jà.“ Protestantiðkosios reformacijos laikotarpiu ugnies kamuolys, ásiverþæs á Pilypo Nerio ðirdá ðiam meldþiantis San Kalisto katakombose, paskatino atsiversti renesansinæ Romà. Ignaco Lojolos galëtynës Manresos oloje davë pradþià Dvasiniø pratybø knygai, atnaujinusiai ir tebeatnaujinanèiai tûkstanèiø krikðèioniø gyvenimà visame pasaulyje. Didysis akstinas atsinaujinti per Vatikano II Susirinkimà – kaip liudija pats popieþius Jonas XXIII – gimë ið staigaus ákvëpimo. Be uolios maldos Paulius VI nebûtø ástengæs subalansuoti Baþnyèios reformos ágyvendinimo ir prieðinimosi destruktyvioms po Susirinkimo kilusioms jëgoms. Per þiniasklaidà daugialypis Jono Pauliaus II veidas tapo pasauline ávairiø maldos formø plëtojimo mokykla. Tvirto Kristaus atleto jaunatviðkas pasitikëjimas ir spindintis dþiaugsmas, skausmingas kartu su Kristumi kenèianèio ganytojo veidas, seno myriop þengianèio Dievo vyro sukaustytas veidas ir besiseilëjanèios lûpos – visi ðie vaizdai rodë ðaltiná, ið kurio ðis nepaprastas popieþius sëmësi jëgø, kad milijonams sielø ákvëptø pasitikëjimo, dràsos ir troðkimo artimai susivienyti su Kristumi.

Pastaraisiais metais á seminarijas ir naujokynus ástojo áspûdingai daug jaunø þmoniø, kai kurios þiniasklaidos vadinamø „Jono Pauliaus II karta“. Jei jø maldos gilumas prilygs jø uþsidegimui, vadinasi, artëja naujas Baþnyèios pavasaris.

_____________________

Nuorodos

*Roch Kereszty O. Cist. yra Dalaso universiteto teologijos profesorius adjunktas ir Irvingo (Teksaso valst.) cistersø parengiamosios mokyklos Teologijos katedros vedëjas. Straipsnis verstas ið: Communio: International Catholic Review (Winter 2009)

(1) Pauliaus misijos apaðtalauti supratimà Vatikano II Susirinkimas áðventintiesiems kunigams taiko PO 3, 2.
(2) Plg. Gal 1, 15 ir Jer 1, 5.
(3) Dvasininkams ir daugelio vienuolijø nariams Valandø liturgija privalu melstis reguliariai, taèiau tai daryti kvieèiamas ir kiekvienas krikðèionis.
(4) Þr. M. Basil Pennington. Centering Prayer. Renewing an Ancient Christian Prayer Form. Garden City: Doubleday 1980; Thomas Keating, M. Basil Pennington, Thomas E. Clarke. Finding Grace at the Center. Still River: St. Bede Publications, 1978.
(5) Christian Meditation. The Gethsemane Talks. Tuscon: Medio-Media, 4th ed., 2001.
(6) Ši dalis remiasi mano knyga: Wedding Feast of the Lamb. Eucharistic Theology from a Historical, Biblical and Systematic Perspective. Chicago: Hillenbrand Books, LTP, 2004, p. 225–229.
(7) Padëtis Rytø apeigø Katalikø Baþnyèiose ir Ortodoksø Baþnyèiose skirtinga. Ten Eucharistijos liturgija daug ilgesnë, todël yra daugiau progø adoruoti paties Eucharistijos ðventimo metu.
(8) Instructio de cultu mysterii eucharistici (1967), 3e.
(9) Þr. Mt 1, 23 ir 28, 20.
(10) Ši problema katalikø teologijoje iðspræsta katalikø ir liuteronø ginèo dël Kristaus þmogystës visurbuviðkumo metu. Liuteris tà visurbuviðkumà galëjo teigti dël savo ðiek tiek monofizitinës kristologijos. Pasak pastarosios, prisikëlusio Kristaus þmogystë ágyja dievystës savybiø.
(11) Plg. Mysterium Eucharisticum, 9.
(12) Plg. P. J. Eymard. The Real Presence. New York: Eymard League, 1938.

Vertimas © „Baþnyèios þinios“, 2011, Nr. 17.